Daina at 7

Event-22

Event

The Little Church of St. Michael

It was a beautiful, early morning. Mommy and I went to church – it must have been the little church of St Michael. I was supposed to be a flower girl at the procession that day. Mommy made me a lovely little basket for the flowers. Very thoroughly and carefully, I scooped the flowers from it and spread them on the ground, while trying not to step on those fragile petals. The beautiful procession was over before long, Mommy and I walked down the narrow streets of Vilnius Old Town towards home


~~~~~
Gražus ankstyvas rytas. Mes su Mamyte ėjom į bažnyčią, turbūt tai buvo šv. Mykolo bažnytėlė. Man buvo pavesta procesijoje barstyti gėles. Mamytė pasiuvo dailų krepšelį ir aš kruopščiai ir atsargiai sėmiau gėles iš jo ir barsčiau, pati stengdamasi neužminti ant jų gležnų žiedelių. Graži procesija greitai baigėsi ir mes su Mamyte siauromis Vilniaus senamiesčio gatvelėmis ėjome namų link.

Abduction

We were sad. Mommy, worried, spoke very little. I was only seven, but understood why she was worried: my sister Vidute, three years younger than I, was at the hospital with a serious case of salmonellosis. We were approaching Vivulskis street, where we lived, when suddenly Mommy stopped, petrified. Right outside our home, we saw Daddy being taken by two armed NKVD officers. Now, after all these years, I think to myself – maybe we should have run and hidden, should have gone to Daddy’s hometown, Simnas. Should have waited it out. But could Mommy have done such a thing? Never. Inside, our apartment was already being searched. Lost, my aunt Mara (who, since the return of Vilnius to Lithuania, lived with us) could not yet understand that we were going to be deported from Lithuania. There were three men searching our apartment. One of them, a young Lithuanian guy, was especially rude. The other two spoke Russian. Mommy could not stop crying, saying that we would not leave because her little daughter was at the hospital. The Russian officer said (speaks Russian – transl.)
“Do not worry, we will send her to you. We will send her."
~~~~~~~~~~~~

Buvo liūdna. Mamytė susirūpinusi mažai kalbėjo. Aš, būdama tik septynerių, supratau Mamytės rūpestį: trimis metais jaunesnė sesutė Vidutė gulėjo ligoninėje, sirgo šiltine. Jau priartėjom prie Vivulskio gatvės, kur gyvenom, kai staiga Mamytė sustojo ir tarsi suakmenėjo. Netoli namų pamatėm Tėvelį, vedamą dviejų šautuvais ginkluotų enkavedistų. Dabar, iš laiko atstumo, galvoju – gal reikėjo mums pabėgti, pasislėpti, nuvažiuoti į Tėvelio tėviškę Simną. Išlaukti. Bet ar galėjo tai padaryti mano Mamytė? Niekados. O bute jau vyko krata. Pasimetusi mano teta Mara (nuo Vilniaus atgavimo gyvenusi kartu su mumis), dar nesuprato, kad mūsų šeimą tremia iš Lietuvos. Šeimininkavo trise. Ypač grubus buvo jaunas lietuvis. Kiti du kalbėjo rusiškai. Mamytė nepaliaujamai verkė, sakydama, kad negalim niekur vykti, nes dukrytė guli ligoninėje. Rusas sakė „Ne volnuities, my iejo vam prišliom” Atsiųsim

Beautiful Dream

We were thrown into an open pickup truck, taken to Naujoji Vilnia, where the trains were ready to carry us to the unknown. On our way, I remember, Mommy told Daddy: “at least we are lucky, Kazys, that we are being deported together”. Unfortunately…when we were about to get into a wagon, two officers took Daddy away. He only managed to kiss me and Mommy goodbye.

I remember his pale face and his words, as if it happened today: “Paliune, please take care of yourself and of Dainute”. I was seven.

My childhood ended then and there.

Since then, the world was divided into two parts. There – in Lithuania, until the deportation, and after it. For the entire 17 years of deportation, life in Lithuania seemed like an unreachable, unforgettable fairy tale. Those seven years of life in my home country stayed as a dream, a beautiful childhood dream…

~~~~~~~~~~~~~~~~~
Įmetė mus į atvirą sunkvežimį ir vežė į Naująją Vilnią, kur jau stovėjo ešalonai, pasiruošę vežti mus į nežinią. Dar pakeliui, pamenu, Mamytė pasakė Tėveliui: „laimė, Kazyt, kad mus veža kartu“. Deja... Jau prie vagono Tėvelį išsivedė du kariškiai. Jis tik spėjo išbučiuoti mane ir Mamytę. Kaip šiandien pamenu jo išbalusį liūdną veidą ir žodžius: „Paliūne, saugok save ir Dainutę“. Man septyneri. Taip baigėsi mano vaikystė.
Nuo šiol pasaulis pasidalino į dvi dalis. Ten – Lietuvoje iki išvežimo ir po to. Visus septyniolika tremties metų gyvenimas Lietuvoje atrodė nepasiekiama, nepamirštama pasaka. Tie septyni mano gyvenimo metai Tėvynėje, liko kaip sapnas, puikus vaikystės sapnas...

Tall Grass

Trains were moving eastward. We were enclosed in train cars used to transport livestock. They gave us soup, which was more suitable for pigs, and some stale bread. When the train stopped in a small town, one of us from each wagon could go, accompanied by a soldier, to get the so called “kipetokas” – hot water.

We urinated through a hole in the train car’s floor. At first, the adults were to shy to “do” it but children got used to this. When we got further from Lithuania, they would let us out to the fields for “other”, more serious needs. But we had to be always surrounded by armed soldiers.

I remember being surprised by until then unseen flora – tall grass, called “kovyl” in Russian . It was very tall, covered in fluff and waved like a sea, touched by the wind. I have never seen grass like this in Lithuania. We sat in that tall grass to do our “business”, and no one could see us. Soldiers would yell roughly, telling us to go back to the wagons
~~~~~~~~
Ešalonai riedėjo į Rytus. Mus uždarė į gyvulinius vagonus. Duodavo sriubos, kuri daugiau tiktų kiaulėms šerti ir sužiedėjusios duonos. Kai ešalonas sustodavo prie nedidelės stotelės vieną iš vagono su kareiviu išleisdavo atnešti „kipetoko“ – karšto vandens. Šlapindavomės į skylę vagono grindyse. Suaugusiems drovumas pradžioje to daryti neleisdavo, vaikai prie to priprato. Kai nuvykome toliau nuo Lietuvos, išleisdavo į plyną lauką didesniems reikalams atlikti. Tai darydavom kareivių apsuptyje. Pamenu, mane nustebino nematyta iki tolei lauko augmenija – aukšta žolė, rusiškai vadinama „kovyl“. Ji buvo aukšta, apaugusi pūkeliais ir nuo vėjo bangavo tarsi jūra. Lietuvoje tokios nebuvau mačiusi. Tad sutūpdavome į tą aukštą žolę, vos buvo matyti. Kareiviai šiurkščiai rėkdavo „greičiau į vagonus“.

She Turned Gray

I remember the first time they took us to the bathes . All of our clothes were thrown into the “vosheboika” – a large pot, used to disinfect clothes from lice. Naked women were escorted through the hallways, through dressing areas. The guards were all men. It was such a humiliation, such a disdain for human dignity. But, oh God, this was nothing compared to what we had to go through later on. Mommy always kept me by her side, always held my hand. She seemed different to me: did not eat anything, lost weight, and, most importantly, her hair was all white . Back then I did not understand why it happened. During these few weeks, she turned gray.

~~~~~~~~~~~~~~
I remember the first time they took us to the bathes . All of our clothes were thrown into the “vosheboika” – a large pot, used to disinfect clothes from lice. Naked women were escorted through the hallways, through dressing areas. The guards were all men. It was such a humiliation, such a disdain for human dignity. But, oh God, this was nothing compared to what we had to go through later on. Mommy always kept me by her side, always held my hand. She seemed different to me: did not eat anything, lost weight, and, most importantly, her hair was all white . Back then I did not understand why it happened. During these few weeks, she turned gray.

Tarot

It was wartime. We lived in a house, which belonged to auntie Marusia, whose husband was at the Russian front. In fact, all the men from the village were fighting.

She would cry, saying that she had no news from her husband since he left for the war. Marusia was a very honest lady, and my Mommy decided to help out. Mommy asked her to bring a deck of cards. Marusia brought the cards to Mommy and she read them for Marusia.

Mommy learned how to read future from cards when she was still young and when they had an elderly priest staying with them. The priest was like a member of the family. So he taught Mommy and her sisters how to play solitaire and how to read future from them, so that my Mommy and aunts could find out what kind of men their future husbands would be.

After laying out cards for Marusia, Mommy said to her: “your husband is ill and you will see him soo n”. Marusia did not believe Mommy’s words – the front was thousands of kilometers away. Germans, it seems, had not even gotten close to Moscow, though on the radio we heard that the Soviet army was winning. But one Sunday auntie Marusia went to the market to sell potatoes. And there, in the list of injured soldiers, she found her husband’s name. Apparently, he had been badly hurt, but somewhat cured. No longer fit for fighting, he was sent back home to Altai Krai.


That’s how it started. Since almost every family had someone on the front, women came over, begging to get their cards read by Mommy, to learn about the fate of their husbands and sons. Some brought potatoes, others brought milk, or wood for the fire. That’s how we survived. Even though Mommy was not very religious or hopeful in general, she thought that it was not a sin to give hope to others. We too were very worried, not knowing anything about Daddy nor about what was happening in Lithuania ….. how Vidute was doing with Kerpiai family…. all of it a complete unknown…


~~~~~~~~
Vyko karas. Mes gyvenome troboje, priklausiusiai tiotei Marusiai. Jos vyras buvo paimtas į frontą. Ir viso kaimo vyrai kariavo. Ta Marusia atnešdavo pieno stiklinę mažajam Aleksandrui. Vis verkdavo, kad nieko nežino apie savo vyrą nuo pat jo išėjimo kariauti. Nuoširdi buvo moteris ir Mamytei jos pagailo. Sako, atnešk kortas. Marusia kur tai kaime jas surado ir Mamytė jai „išdėjo“ kortas. Beje, išmoko burti dar jauna, kai Kaune pas jų šeimą gyveno pagyvenęs kunigas. Buvo kaip šeimos narys. Tad ir išmokė Mamytę su seserimis Maryte ir Julyte dėti pasjansą ir „varažyti“, kad sau išrinktuosius išsiburtų. Išdėjusi Marusiai kortą, Mamytė sako jai: „jūsų vyras serga ir jūs jį greitai pamatysite“ Kur ten... Marusia tik numojo ranka: frontas buvo už tūkstančius tūkstančių kilometrų. Vokiečiai, dar berods, tuomet nebuvo prie Maskvos priartėję, Nors radijas, aišku, rėkė kad tarybinė armija laimi. Tačiau vieną sekmadienį tiotia Marusia su vežimu vežė į turgų bulvių parduoti. Ir ten turgaus aikštėje iškabintame sužeistųjų sąraše rado ir savo vyro pavardę. Mat sunkiai sužeistas, apgydytas jau netinkantis kariauti buvo atsiųstas atgal. Čia ir prasidėjo! Mamytės nepaliko ramybėje. Juk kiekvienoje šeimoje kas nors buvo fronte. Ateidavo moterys, maldaudamos paburti. Atnešdavo kas porą bulvių, kas stiklinę pieno, pliauską malkų. Taip ir išgyvenome. Nors Mamytė buvo labai tikinti, bet manė, kad viltį suteikti kitiems ne griekas. O ir pačios buvom baisioje neviltyje. Juk nieko nežinojome nei apie Tėvelį, nei kas vyksta Lietuvoje, kur Vidutė su Kerpių šeima? Visiška nežinia...

Sacred Naivete

We were sailing up north along the river Lena Lena is a very beautiful river. Its mouth is about thirty kilometers wide. The shores are very impressive, covered with taiga forests. Everything was new to me. I have never seen such landscapes, such wide river. We were sailing north. Naïve Lithuanians that we were, we even thought that maybe they were taking us to America, because Alaska was just past the Bering Straits. Such a sacred naiveté.


~~~~~~~~~~~~~~~~~
Vėl plaukėm Lenos upe Šiaurės link. Lena labai graži upė. Jos žiotys apie 30 km pločio. Įspūdingi krantai – taiga. Man viskas buvo nauja. Aš tokių vaizdų, tokios didelės upės nebuvau mačiusi. Neretai pastabėdavome iš taigos gelmės atėjusią mešką, kitus gyvulėlius vandens atsigerti. Plaukėm į Šiaurę. Naivūs lietuviai nežinoję kur mus veža, yra net pamanę, kad tikriausiai į Ameriką! Nes už Beringovo sąsiaurio – Aliaska. Šventas naivumas!

Fish Factory

In reality, we were being deported to the Laptev Sea, to a fish factory there, “rybzavod”. Our job was to catch the fish, prepare it with salt, and send it to the front. “Everything for the front, everything for the victory” (in Russian – transl.) – this was our slogan. It was mainly women with children that were sent to the north. Men were very few, and they, too, later died of hunger together with small children.

~~~~~~~~~
Vežė įkurti prie Laptevo jūros žuvų gamyklą „rybzavody“. Gaudyti žuvį, sūdyti ją ir siųsti į frontą. „Vsio dlia fronta, vsio dlia pobedy“ (Viskas frontui, viskas pergalei) – toks buvo šūkis. O vyko į Šiaurę beveik vienos moterys su vaikais. Vyrų buvo labai nedaug, o ir jie vėliau, ypač seni, nuo bado beveik visi išmirė, kaip ir maži vaikeliai.

Laptev Sea

Yurt

We were dropped off on an empty shore. It snowed here. We settled in a couple of self-made “tents”. Luckily the ground was not yet frozen. Here, in the zone of eternal frost, only in summer does the ground melt a little. We dug the soil and arranged its pieces as bricks, one next to another, adding tree branches to the “walls”. Trees do not grow here in tundra. Fortunately, we found some rafts by the sea, as we were not far from the water. To make our little yurt – building – warmer, we covered it from outside with a mixture of snow and water. The windows were made from ice.

Our yurt had “narai” wooden planks for sleeping. Some of the planks were double decker. There were 100 people in our yurt, and so about 30cm (12 inches) of space per person. We slept squeezed in like herrings in a barrel.
~~~~~~~~~~~~
Išmetė mus ant pliko kranto. Jau buvo prisnigę. Apsigyvenome palapinėse. Laimei, dar žemė nebuvo įšalusi. Nes čia amžino įšalo zonoje, vasarą žemė atitirpsta tik per kastuvą. Tad kasėm velėną ir dėjom ją kaip plytas viena ant kitos, sutvirtinę iš vidaus medžių plonomis kamenomis. Čia, tundros zonoje medžiai neauga. Nebuvo nei krūmokšnių. Laimei jų radome atplukdytų upe ir išmestų prie jūros. Nuo jūros buvom netoli. Kad būtų šilčiau tą statinį – jurtą , iš lauko apšaldėm sniegu, sumaišytu su vandeniu. O į langus įstatėm ledą. Dabar tokią jurtą Lapteviečių tremtinių draugija pastatė Rumšiškėse. Ten stovi ir vagonas, kokiais mus vežė iš Lietuvos. Jurtoje subūdavojo narus, kai kur dviejų aukštų. Mūsų jurta talpino 100 žmonių, todėl kiekvienam žmogui teko apie 30 cm. Gulėjome kaip silkės bačkoje.

yurtLaptev Seaexiledeportation

Trophy Films in Krestai

In the North, our only consolation was trophy films, the films that Mommy told us about. These include “Sun Valley Serenade” with Sonja Henie, “It happened in Spring” and “Rose-Marie” with Jeanette McDonald and Nelson Eddy, films starring Dina Durbin and Shirley Temple, Douglas Fairbanks, Martha Egart, Marinka Rook and many others. When Mommy was still feeling well, we would go for a walks with her in tundra, when she would tell me the synopsis of the operas she has seen, sometimes even singing arias from them.

~~~~~~~~

O Šiaurėje viena atgaiva buvo trofėjiniai filmai, tie filmai apie kuriuos mums pasakojo Mamytė. Tai ir „Saulės slėnio serenada“ su Sonia Heni, ir „Tai buvo pavasarį“ su Džaneta McDonald ir Nelsonu Edi ir su jais „Rozmari“ ir filmai su Dina Durbin ir Šerli Templi, Duglaru Ferbanks‘u bei Marta Egart, vėliau su Marinka Rook ir kitais. Kai dar Mamytė nesirgo ir mes su ja eidavom po tundrą pasivaikščioti, ji man pasakodavo operų turinius, kai ką ir padainuodama.

Letters

We had already started to exchange letters with Daddy. He was sentenced to 10 years and was working hard in a labor camp. He could only write to us in Russian. And even so, we sometimes received his letters with half of the words crossed out, with symbols instead of letters, all because of the censorship of the labor camp. He worked mainly in the forest, was always hungry, sick. Only by the end of his sentence did he start to work inside, sketching. He lived in hope to one-day reconnect with us. But, when he left the labor camp, he did not gain his freedom – instead, he was exiledagain to Novosibirsk region, Ust-Tarksiy area, a collective farm of Dubrovin village.

Daddy was an educated person, with a university degree, experience in Berlin, who spoke German, English, Latin, Russian, and Czech. And yet he died of hunger and consumption (Tuberculosis) a year after he was released from the labor camp.

We already had a permit from the Kremlin to go visit Daddy when he died. He was waiting for us impatiently. Such wonderful letters did he write to Mommy and me! It was one day after I graduated from a school in Muchtuya that we received a letter from Daddy. He wrote that he was dying, that we should not go to him, how everyone was starving at their collective farm (he was eating the remains from pressed grains), that we should stay together with our Lithuanians.
~~~~~~~~~~
Jau buvom pradėję susirašinėti su Tėveliu. Jis dešimčiai metų buvo nuteistas (už ką?) ir sunkiai dirbo lageryje. Laiškus rašyti galėjo tik rusiškai. Ir tai dažnai ateidavo tokie trikampiukai be ženklų, su išbraukytomis eilutėmis – lagerio cenzūra. Jis sunkiai dirbo miško darbus, buvo pusalkanis, sirgo. Tik į galą savo įkalinimo pradėjo dirbti prie brėžinių, net gavo kokį tai atlygį. Tai mums su Mamyte net atsiuntė kelias dešimtis rublių. Gyveno viltimi su mumis pasimatyti. O kai išėjo iš lagerio, pas mus atvažiuoti negalėjo, nes netapo laisvu, o buvo ištremtas į Novosibirsko srities Ust-Tarksij raj. Dubrovino kaimo kolūkį, kur dirbo prie elektromotoro, kuris grūdus malė. Žmogus, baigęs universitetą, tobulinęsis Berlyne, mokėjęs vokiečių, anglų, lotynų, rusų, čekų kalbas, mirė nuo bado ir džiovos jau po metų išėjus iš lagerio. Mes jau buvome gavę iš Vorošilovo (Kremliaus) leidimą važiuoti pas jį. Jis nekantriai laukė. Kokius puikius laiškus jis rašė Mamytei ir man! Aš jau užbaigiau Muchtujos mokyklą ir sekančią dieną gavom Tėvelio laišką. Jis rašė, kad miršta, kad nevažiuotumėm, nes čia, jų kolūkyje badas (jis maitinosi grūdų nuospaudom), kad laikytumėmės savų lietuvių.

A few days after that, a telegram arrived, saying that Kazys Klimauskas had died..
This happened in 1953…Poor Mommy, her hopes to finally reconnect with his beloved Kazytis were shattered.

~~~~~~~~~~~~

Ir po poros dienų jau gavome telegramą, kad Kazys Klimauskas mirė. Vienintelis lietuvis buvęs ten su juo – Vladas, parašė mums ir laišką, kad palaidojo jį su popu, pastatė kryžių. Tai buvo 1953 m. ... Vargšė mano Mamytė, jos viltys pasimatyti su mylimu Kazyčiu žlugo buvo 1953 m. ... Vargšė mano Mamytė, jos viltys pasimatyti su mylimu Kazyčiu žlugo